Prie žmogaus – saugiau

Prie žmogaus – saugiau Antanas SUKOŽAUSKAS Radviliškis   Tai atsitiko per medžioklę Kuršėnų miškų urėdijoje Gedinčių miške. Garbaus amžiaus medžiotojas Algimantas po varymo susijaudinęs aiškino draugams: per keturiasdešimtį metų medžioklės dar nė sykio nematęs, kad elnias pats ateitų prie žmogaus. Taigi stovi medžiotojas linijoje, girdi varovų balsus ir išgirsta sausų šakų traškėjimą. Po kiek laiko pasirodo gražus elnias su puikiais ragais. Na, tokio šauti negalima, jį reikia palikti veislei, bet širdis daužosi krūtinėje. Medžiotojas mojuoja ranka ir bando elnią nuvyti šalin, kad šis netrukdytų šauti į kitus žvėris, jei tie pasirodytų. O elnias – nė krust. Tolėliau pasigirsta šūviai. Po kiekvieno šūvio elnias krūpteli, bet nebėga. Atvirkščiai, dar bent keletą žingsnių žengia prie medžiotojo. Ir tik tada, kai baigiasi varymas, per liniją peržengia į gretimą, dar nevarytą kvartalą ir nueina gilyn miškan. Po varymo susirinkę medžiotojai pradėjo aptarinėti, kas čia dėjosi. Ir tada, atrodo, paaiškėjo, kodėl elnias ėjo...

Kodėl vis žudome mažiukus?

Kodėl vis žudome mažiukus? Vytautas RIBIKAUSKAS   Radijo laidoje „Gamta – visų namai“ vienas iš Lietuvos medžiotojų vadų pasidžiaugė pavasarinės bebrų medžioklės malonumais. Tačiau ar yra kuo džiaugtis? Dabar bebrų turime tikrai daug. Vienur kitur jie daro žalos miškams, melioracijos įrenginiams, aptvindo ūkininkų pasėlius, praretina vaismedžių sodus ir pan. Tačiau tarp visokiausių kitokių nuostolių ta bebrų žala mažučiukė. Ir dėl to nereikėtų jų tiesiog naikinti, medžioti neetiškai. Taip sakau todėl, kad bebrų medžioklės sezonas per ilgai nusitęsia pavasarį. Bebrus medžiojau apie 20 metų. Sugavau jų daug, labai daug... Bet mes bebrus medžiodavome pradėdami spalio mėnesį ir baigdami sausį. Tai pakankamai ilgas sezonas. Labai norint, per jį galima sureguliuoti šių graužikų gausą. Kad bebrų ruja ir jauniklių vedimas yra ištęstas ilgame laikotarpyje ir ne visai atitinka literatūroje nurodytiems terminams, pastebėjau jau seniai. Mat mažus ondatros dydžio ar dar mažesnius bebriukus pasitaikydavo sugauti spalio mėnesį ar net lapkričio pradžioje. Niekada nemedžiojau bebrų balandį, tačiau teko išskrosti...

Mano buvę šunys (1)

Mano buvę šunys (1) Petras DABRIŠIUS   Tai buvo europinė laika, vardu Žulikas. Vėliau aš jai parinkau gražiau lietuviškai skambantį vardą - Dūlis. Kaip sakė buvęs šuns šeimininkas, jie Krasnojarsko krašte medžiojo viską, kas juda. Dūlis nepatiko sibiriečiui, nes turėjo ypatingą trūkumą – neklausydavo šeimininko, kai šis jį šaukdavo, ketindamas pririšti. Iškeliavęs su šunimi į taigą kelioms dienoms, žmogus namo grįždavo vienas, nes keturkojis draugas pasilikdavo tęsti medžioklės. Tekdavo po savaitės ar daugiau grįžti į tą vietą pasiimti šuns, kuris tada būdavo išalkęs ir „prisimedžiojęs“. Kelerius metus šitaip žaidus, trūko žmogui kantrybė. Daug kartų jis jau norėjo šunį nušauti, bet kaip tyčia pasitaikiau aš – klajojau tuose kraštuose, ieškodamas sabalus medžiojančių laikų. Taip Dūlis pateko į Lietuvą. Pirmomis medžioklės su juo dienomis Dūlio nesupratau – jis dingdavo iš akiračio ir pasirodydavo po keleto valandų, kai aš jau būdavau netoli namų. Ką šuo veikdavo,...